Neatsimenu nuo kokio amžiaus, bet kažkaip domėjausi, žavėjausi vikingais, kazokais, Sibiro gentimis ir išeiviais, kurie atrado pasaulį keliaudami upėmis. Nusprendžiau kažkuriuo gyvenimo metu, kad norėčiau iš Lietuvos sostinės nuplaukti į Kauną Nerimi. Ir tai padaryti per 24 valandas baidare, 170 kilometrų upe.
Startuojam
Išsirinkau ilgiausią metų dieną, Jonines, kad nereiktų plaukti tamsoje. Išsinuomavau baidarę pas tokį gerą žmogų (nepažįstu aš jo, bet man jis pasirodė geras). Paprašiau Don Pedro, kad užsimestų baidarę ant savo Volvuko ir nuvežtų mane anksti ryte į Vilnių. 04:00 buvau Vilniaus centre, saulė dar nebuvo pradėjus patekėti, bet miesto šviesos jau neblogai apšvietė upę. Nuleidom baidarę į vandenį ir startavau.
Pradžia visai gerai nuteikianti kaip Curtis Stigers dainoje “This life”, daug filmavau, postinau į Facebook story. Mėgavausi žvilgsniu į Vilnių iš upės, rytiniu rūku, vėsiu rytiniu oru, tyla, irklo tekšenimu į vandenį, brėkštančia saule, geru oru. Kelionė atrodė bus linksma, vaizdinga su kažkiek nuovargio. Kažkaip kažkur paskaičiau, ar man susišvietė, kad upės srovės greitis 5 km/h, tai pagalvojau, kad per 20h srovė mane nuneš 100 km, o kitus kaip nors nukaposiu.
Plaukimas
Susidėliojau kelionę į etapus po 17 km, kad būtų dešimt dalių. Susinormavau Monsterio gėrimą, kad neišgert viso iškart, nes labai skanu. Maisto turėjau normaliai, tai netaupiau. Plaukiau, buvau geros nuotaikos, tai užkabinėjau žmones krantuose praplaukdamas. Kėliau provokuojančias Facebook story ir septynioliktam kilometre nukirto nugarą ir pečius. Su baidare plaukiu kartą į metus ir kokius 12 km max. Na bet nieko, kentėti moku, tai kabliuoju toliau. Įsidienojus pakilo saulė, pradėjo svilint pakaušį (įdegiau furisto rankoves). Pradėjo mirguliuot vanduo. Neturėjau akinių nuo saulės, todėl pradėjo varvėt ir traiškanot akys. Pakilo dolbanas vėjas, dingo srovė ir 75-am kilometre pradėjau galvot kad čia kažkas ne taip. Srovė turėjo nešti, bet kažko upė pavirto į ežerą ir tik protarpiais į sraunumą. Visąlaik teko kabliuoti ir rodės, kad jau padariau du milijardus yriu. Irklo pliauškenimas į vandenį pradėjo erzinti. Atėjo momentas išsitraukti Wikipedia ir pasitikrint kaip čia yra su ta srove. Nuo kada bus normaliai ir bus galima truputi atsipūsti.
Mano nelaimei ir nuostabai buvau skaudžiai nustebintas. Pasirodo 5 km/h srovės greitis pasiekiamas tik kartais sraunumose, o šiaip srovės greitis 1.8 km/h kai vanduo normaliam lygyje. Tuomet Nėris buvo nupezus, tai srovės greitis dar mažesnis, plius tas užknisantis 9 km/s vėjas į veidą…
Ant išlikimo
Na ir nuo tada prasidėjo mano kelionė ant valios. Leidau sau kokį dešimt kartų klausyti AC/DC – Big gun. Paskui tankiau pradėjau gerti Monsteriuką, išgėriau porą ampulių magne B6, kad pamaitintų raumenis ir sureguliuotų centrinę nervų sistemą. Buvo net mintis papostint į Facebook story video, kad būsių dūxas jei nenuplauksiu. Nutariau šį kozirį atsidėti vėliasniam laikui. Plaukiau ir pykausi su savim, dešimt kartų nusiraminau, bandžiau sureguliuoti savo mintis kryptingai į tikslą. Atsisakiau minties postinti, kad būsių dūxas jei nenuplauksiu. Bandziau mindfulness, bet irklų teškenimas baisiai užknisa. Tai būti čia ir dabar nesigavo. Nes čia ir dabar buvo šūdų krūva. Buvau nusistatęs ant ragelio programėlę, kuri pranešinėdavo kas kilometrą kiek nuplaukiau. Ties 107-tu km trūko plionkė. Iki negaliu užkniso srovės nebuvimas, užtraiškanojo viena akis, galvojau atspardysiu tą vėją, kuris palikdavo mane plaukti vietoje. Nugaros nejaučiau po to tris savaites. Mano kūdi sėdmenys tapo dar kudesni, nes sulindo į nugarą. Rankos nuo irklų buvo ilgio kaip orangutano. Saulė išdžiovino galvą ir iškepė odą iki raudonumo (buvau palikęs kremą nuo saulės namie). Likau suvarytas į vienus vartus.
Don Pedro į pagalbą
Nusiminęs ir susinervavęs paskambinau Don Pedro, kad atlėktų mane pasiimti. Nuirklavau dar iki 121 km. Atlėkė Don Pedro su mašina, užsimetėm baidarę. Stovėjau lauke prie +30 ir drebėjau iš šalčio nuo nuovargio. Buvo baisiai liūdna, norėjosi verkti, nes liko dar 44 km iki tikslo (antrą atkarpą nuplaukėm sekantį kartą su draugu), bet upė pastatė mane į vietą.
Pridaviau baidarę. Grįžau namo, pavalgiau ir į lovą, kad atstatyt 10300 išeikvotų kalorijų ir pamąstyt ką dariau ne taip.
Šaltinis: https://simonology.blog/baidare-nerimi-is-vilniaus-i-kauna/
